„Palydimosios globos (Savarankiško gyvenimo)“ projekto dalyviai nestokoja pramogų. Kaune gyvenantys jaunuoliai dar prieš didžiąsias metų šventes lankėsi krepšinio varžybose, kurias teigė prisiminsiantys dar ilgai. Įspūdžiai ir emocijos liejosi per kraštus. Drauge praleistas laikas ne tik suartino jaunuolius, bet ir dar labiau motyvavo siekti užsibrėžtų tikslų.

Stebėti krepšinio varžybų drauge su projekto koordinatore Viktorija vyko šeši projekto dalyviai. Trys iš jų - Rimantas, Darija ir Vilius sutiko pasidalinti ne tik įspūdžiais, bet ir savo gyvenimo istorijomis, vaikystės prisiminimais, ateities lūkesčiai. Tai daryti juos  įkvėpė projekte įgyta vertinga patirtis.

Apie palydimosios globos projektą Rimantas pasakojo išgirdęs šeimoje susiklosčius krizinei situacijai. Apie skaudžius asmeninius išgyvenimus jaunuolis plačiau pasakoti nepanoro, kadangi tai -  vis dar gyjanti žaizda.

Sužinojęs apie projektą vaikinas ilgai nedvejojo, kadangi suprato, kad tai puiki galimybė gauti pagalbą, palengvinti gyvenimo sąlygas, tęsti mokslus, patirti malonių įspūdžių ir susirasti draugų.

Neseniai stebėjote krepšinio varžybas. Kiek Jūsų vykote? Kokie įspūdžiai?

Taip, labai džiaugiuosi, kad dalyvaudamas projekte, turėjau galimybę  lankytis krepšinio varžybose.  Buvo džiugu stebėti ir palaikyti su tūkstančiais žmonių savo mėgiamą komandą. Visi vykome su gerom nuotaikomis keliavome ir sirgome kartu su kitais, nors ir tą vakarą ,,Žalgiris” pralaimėjo, tačiau emocijos buvo nepakartojamos, nepamirštamos - pirmą kartą gyvenime turėjau galimybę gyvai stebėti Žalgirio komandos varžybas. Man tai – metų įvykis!

Kokią patirtį Tau suteikė šis projektas?

Svarbiausia manau yra santykis su žmonėmis, kurio čia netrūksta. Mokymasis planuoti biudžetą, nuolatinė emocinė pagalba ir parama. Galimybė kreiptis pagalbos ir žinojimas, kad nesi vienas, kad gali klausti tiesiog paprastų elementarių dalykų, kurių tu negavai augdamas institucijoje ar problemų turinčioje šeimoje, išsakyti savo rūpesčius ir žinoti, kad man padės, mane supras. Dalyvaudamas projekte taip pat mokiausi pats peržengti ir įveikti savus kompleksus,  lankytis viešuose renginiuose, kuriuose anksčiau lankiausi retai, galėjau   suteikia galimybę plėsti akiratį, patirti smagių įspūdžių ir bendrauti su kitais jaunais žmonėmis.

Koks ryškiausias Tavo prisiminimas iš vaikystės?

Sunku iš gausos nutikimų išskirti vieną, tačiau turbūt šis visada liks mano prisiminimuose kaip vienas iš ryškiausių ir tuo pačiu linksmiausių. Buvo vasara ir mano sesuo, kuri nuolatos mane stengėsi pamokyti beveik trimis metais vyresnės išminties, kiekvieną dieną kažko siekė išmokyti, tad ta diena nebuvo išimtis. Tą dieną mokė mane važiuoti dviračiu: atsisėdau ant dviračio, stengiausi minti pedalus, sukti vairą, laikyti pusiausvyrą. Po kelių dienų pamokų viskas ėjosi sklandžiai ir atrodė gana nesunku, todėl nutariau išbandyti savo jėgas ant prie namų esančio kalno. 

Verta paminėti, kad svarbiausio dalyko nemokėjau – stabdyti, tačiau sesers pastangos mane atkalbėti liko neišklausytos. Kitą įvykių eigą jau galima nuspėti – krauju paplūdę keliai ir delnai bei ašaromis ir gėda užlietas veidas. Dabar tai atrodo juokinga istorija.

Kokios Tavo svajonės? Po penkių metų Tu....

Tikiu, kad jei išduosi kitiems savo svajones, tai jos liks neišsipildę. Apskritai manau, kad geriau apie tai nekalbėti, bet stengtis jų intensyviai siekti. Dabar mano gyvenime svarbiausios su mokslu ir profesija susiję tikslai.

Idilišką ir nerūpestingą projekto dalyvės Darijos vaikystę sudrumstė ir amžiams paženklino artimo žmogaus netektis, po kurios merginai teko labai greitai suaugti. Šiandien 21-erių metų Darija jaučiasi dėkinga socialiniai darbuotojai, kuri ir papasakojo apie jaunuoliams pagalbą teikiantį projektą.

Nepaisant gyvenimo siųstų negandų, savo nerūpestingos vaikystės dienas Darija prisiminė su šypsena. Anot, merginos, didžiausia jos svajonė, geriau pažinti save ir, kad artimus žmones aplenktų ligos. Jos teigimu, projekto teikiama pagalba ir organizuojami renginiai yra labai reikalingi jaunimui.

 Kokie įspūdžiai iš ekskursijos, į kurią vykote drauge su kitais dalyviais?

Vykome šešiese – trys jaunuoliai iš mūsų globos namų ir trys iš kitur.  Įspūdžiai buvo labai geri, nepakartojami. Susipažinau su kitais projekto dalyviais. Mumis labai rūpinosi ir padėjo susiorientuoti Kaune mūsų vadybininkė Viktorija. Buvo linksma su ja kartu leisti laiką picerijoje.

Kodėl rekomenduotum projektą kitiems jaunuoliams

Projektą jauniems žmonėms rekomenduočiau vien dėl to, kad atliekamos „Dartan“ užduotis man padėjo labiau pažinti save, analizuoti savo praeitį, nutikimus, priimtus tam tikrus sprendimus ir išsikelti naujus tikslus. Projekto dėka pradėjau reflektuoti ir labiau suprasti ko trokštu gyvenime. Manau, jog susipažinęs su savimi žmogus, gali būti labiau empatiškas kitiems, jų poelgiams ir veiksmams. Žinoma tai ilgas procesas, tačiau dar laiko daug yra.

Kokios Tavo svajonės? Po penkių metų Tu....

Noriu puikiais rezultatais baigti universitetą ir jei leis galimybės keliauti, pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis, pažinti pasaulį. Po penkių metų tikiuosi, kad šie siekiai bus įgyvendinti ir jų bus didesnių! Nenoriu gyventi sėslaus gyvenimo, nenoriu užsistovėti vietoje ir pakliūti į "užburtą gyvenimo ratą" trokštu susipažinti su naujais žmonėmis,  būti drąsesnė ir dažniau išeiti iš savo komforto zonos, nes tai priverčia judėti pirmyn.

Į varžybas taip pat važiavęs Vilius šiuo metu gyvena globos namuose. Vilius kuria ateities planus, stengiasi geriau pažinti save. Anot jo, dalyvavimas projekte atveria naujas galimybes. Vaikinas taip pat tikino, kad išvykos yra labai naudingos ir padeda ne tik praskaidrinti kasdienybę, bet ir artimiau susibendrauti su kitais jaunuoliais.

Prisimink savo vaikystę. Kokia ji buvo?

Joje buvo visko ir gerų, ir blogų dienų.  Daug prisiminimų gerų neturiu, bet jie yra patys ryškiausi ir šviesiausi.

Koks ryškiausias Tavo prisiminimas iš vaikystės?

Kai visa šeima vykome į Kauną, pramogavome, lankėmės  zoologijos sode, važinėjomės elektrinėmis mašinomis ir t. t.

Kiek Tavo įspūdžiaiiš kelionės į varžybas?

Vykom šešis – trys jaunuoliai iš mūsų globos namų ir trys iš kitur.  Įspūdžiai buvo labai geri, nepakartojami. Susipažinau su kitais projekto dalyviais. Mumis labai rūpinosi ir padėjo susiorientuoti Kaune mūsų vadybininkė Viktorija. Buvo linksma su ja kartu leisti laiką picerijoje.

Kokios Tavo svajonės? Po penkių metų Tu....

Sužinoti daugiau apie save.  Ką po 5 metų veiksiu negaliu dar pasakyti.

Kodėl rekomenduotum projektą kitiems jaunuoliams?

Nes tai atveria daugiau galimybių į gyvenimą ir žinių didinimą, savęs pažinimą.

Projekto koordinatorės Viktorijos Bagdanavičiūtės komentaras

Jauniems žmonėms, susidūrusiems su krizinėmis situacijomis yra itin svarbu sulaukti palaikymo, supratimo ir emocinės pagalbos. Šis projektas jaunuoliams suteikia naujas galimybes, pažintis, pasitikėjimą bei visapusišką pagalbą. Apie 20 jaunuolių iš įvairių Marijampolės apskrities rajonų dalyvauja palydimosios globos projekte. Dalis  jaunuolių - iš mažų miestelių, atvykę į didžiuosius Lietuvos miestus.  Šis projektas jiems tarsi atrama pradedant savarankiško gyvenimo kelią.  Jaunuoliams teikiama emocinė, psichologinė pagalba. Stengiamės, kad jaunuoliai kartu praleistų laisvalaikį, organizuojame bendrus ir individualius susitikimus. Susitikimų metu planuojame ir pildome savarankiško gyvenimo planus, keliamės tikslus ir uždavinius kaip tuos tikslus pasiekti. Planus taip pat nuolat peržiūrime, analizuojame ką pavyko pasiekti, ko ne. Svarbu paminėti, kad jaunuoliai visuomet turi į ką kreiptis bet kokiu klausimu, smagu, kad jie drąsiai rašo ar skambina bet kuriuo metu ir visada sulaukia palaikymo ar pagalbos, kartais žinoma, ieškome kas galėtų padėti iš šalies, kreipiamės į atitinkamus specialistus, tačiau niekada nepaliekame jų vienų. Smagu, kad klausimų būna pačių įvairiausių. Dirbant šiame projekte jų buvo įvairiausių: teko ir atkalbinėti nuo mokslų metimo, ir į darbo pokalbį palydėti ir tiesiog paverkti kartu. Manau, kad jaunuoliai šiame projekte gauna saugumo jausmą, jausmą kad jie yra ne vieni ir visada yra kuo pasikliauti bet kokiu klausimu. Smagu, kad jie ir tarpusavyje tapo draugais. Dar pirmojo bendro susitikimo metu, kurio metu keliavome į boulingą visi taip šiltai ir draugiškai bendravo, kad po jo  buvo tik dar lengviau surinkti juos visus į vieną vietą, nes patys norėjo bendrauti ir susitikti su naujais draugais. Džiaugiamės jų laimėjimais, kad daugumai pavyko susirasti darbus, pašalinti mokymosi spragas ir tęsti mokslus, o kitiems geriau pažinti savo galimybes ir norus, gauti reikiamą pagalbą tinkamu laiku.

Ne visiems gyvenimas dovanoja saugią, ramią ir meilės kupiną vaikystę. Kai kuriems jaunuoliams nuo mažumės tenka susidurti su iššūkiais, nepritekliumi, prisitaikyti kovojant už vietą po saule. Iš Molėtų rajono kilęs ir  didžiąją dalį paauglystės vaikų namuose praleidęs devyniolikmetis Igoris atskleidė ne kartą pasukęs klystkeliais. Projektui projekto ”Palydimoji globa“ atvejo vadybininkams laiku ištiesus pagalbos ranką, vaikinas jau nedrąsiai kuria ateities planus ir ateitį ėmė regėti šviesesnėmis spalvomis.

Igori, prisimink savo vaikystę. Kokia ji buvo?

- Neturiu daug prisiminimų, apie kuriuos galėčiau kalbėti. Užaugau Molėtų vaikų globos namuose. Kasdien  bendraudavome su auklėtojomis, su kuriomis ryšį palaikau ir dabar. Ten vis dar gyvena mano jaunesnis brolis ir sesuo. Ir dabar nuvažiuoju, aplankau. Kontrolės vaikų namuose buvo ne per daugiausiai. Kiek save prisimenu, visada dirbdavau. Pats išmokau kloti trinkeles, taip pat dirbau miške. Ne dėl pinigų - dėl veiklos, kad būtų kuo užsiimti.

Koks ryškiausias Tavo prisiminimas iš gyvenimo ten?

- Pamenu kažkokie žmonės atvežė ir prie tvoros išmetė šunį. Globos namų vadovybė atsisakė jį priglausti. Prisipažinsiu, tąkart  pagrasinau, kad jeigu gyvūną paliks likimo valiai, sulauks bėdų. Nedelsiant buvo sukaltas  voljeras. Šuo, kurią pavadinau Nika tapo mano gyvūnu, draugu. Kalytė  ir dabar dar ten gyvena. Kai išvažiavau ja rūpinasi mano brolis.

Kodėl patekai į vaikų globos namus?

-Tėvai turėjo žalingų įpročių...alkoholis.

O kas Tave pastūmėjo dalyvauti projekte?

- Gyvendamas Molėtuose pasukau blogais keliais. Pirmiausia, mane apgavo su darbais, neatsiskaitė, vėliau susidėjau su nekokia kompanija. Prasidėjo klystkeliai, pasidaviau įvairioms pagundoms... Projekto atstovai pasiūlė pagalbą. Sutikti su jais bendrauti buvo geriausias mano sprendimas.

Ką šiuo metu veiki?

- Prieš kurį laiką projektas padėjo man pakeisti gyvenimą iš esmės. Išvykau iš Molėtų, taip nutraukdamas visus ryšius su buvusiais draugais. Atsikrausčiau gyventi į Klaipėdą. Įsidarbinau vienoje tarptautinėje tabako įmonėje. Kol kas viskas klostosi gerai. Dirbu mėgstamą darbą ir užsidirbu. Neturiu kuom skųstis.

Atvykęs į Klaipėdą Tu pirmiausia...?

-Sėdau į autobusą ir nuskrodžiau tiesiai prie jūros. Tądien buvo labai šalta, bet šokau maudytis. Buvo nerealu.

Tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Gal ir širdies reikalai pajudėjo?

-Ne. Neseniai išsiskyriau su drauge, kuri liko Molėtuose. Naujoms pažintims dar ne laikas. Kol kas džiaugsmą teikia naujas darbas, likau pastebėtas viršininkų, kadangi dirbu gerai. Kaip sakoma, viskam savas metas. Meilei taip pat.

Po penkių metų Tu....

-Dar nežinau, nekuriu planų į priekį. Gyvenimas išmokė gyventi šia diena.

Tikrai neturi svajonių?

-Na gerai...gal ir turiu. Tik dar nedrąsu garsiai apie jas kalbėti. Dirbu ir taupau naujam BMW automobiliui jau ir modelį esu nusižiūrėjęs. Taip pat ateity noriu turėt vaikų, kuriuos auklėčiau tinkamai, o ne bausmėmis. Noriu pats jiems tapti pavyzdžiu. Taip pat iki šiol palaikau ryšius su mama, noriu jai padėti ir toliau, kiek jėgos man leis.

Rekomenduotum projektą „Palydimoji globa“ sunkaus elgesio jaunuoliams, kurie nežino kaip gyventi užvėrus globos namų duris?

-Nedvejodamas... Tai man tapo galimybe pakeisti gyvenimą, sulaukti palaikymo ir pagalbos. Nemeluosiu, iš pradžių man tai kėlė nepasitikėjimą. Laikui bėgant pamačiau, kad manęs apgauti čia niekas nesiruošia. Jeigu padėjo man, tada be abejonių žengti pirmus žingsnius į savarankišką gyvenimą gali padėti ir kitiems.